Juodoji magija. Kas tai?

Magiški ritualai dažniausiai atliekami sąjungoje su gamta ir skirti visos bendruomenės gerovei užtikrinti, išsivystė įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Tačiau egzistuoja ir tamsioji šio meno pusė. Jau pačioje magijos atsiradimo pradžioje ją praktikuojantys suprato, kad gerai įvaldžius šį meną galima juo pasinaudoti savo asmeniškiems ir ne visada doriems tikslams pasiekti.
Alchemija buvo filosofijos mokslo ir religinių įsitikinimų derinys, tačiau jos ištakas apgaubė laiko migla. Viduramžių alchemikai teigė, kad jei gamta pajėgia sukurti medį iš vos matomos sėklytės, tai jie gali pakartoti šį stebuklingą gamtos procesą ir paprastą metalą paversti auksu arba sidabru. Tikėta, jog "filosofo akmuo" kaip tik ir buvo ta materija, kuri turėjo galios įvykdyti šią transformaciją. Taip pat buvo tikėta, jog egzistavo kažkokia galinga jėga dar prieš gyvybės evoliuciją. Saulė alchemikams simbolizavo auksą ir sielą, o mėnulis - sidabrą ir kūną. Filosofo akmenį sudarė sulfanilamidas, druska ir gyvsidabris, vėliau dažnai prilyginamas sparnuotajam drakonui ir senajam permainų simboliui. Esminis alchemijos tikslas buvo atnaujinti ir rekonstruoti Žemę, tačiau daugelis jų paprasčiausiai iškrypo iš kelio. Jie suformavo rinktinę draugiją ir tapo magijos meistrais, dirbusiais visiškai slaptai. Jie įklimpo į demonų pasaulį, tikėdamiesi praturtėti ir įgyti antgamtinių jėgų. Jie tikėjo, kad sudaryda
i sutartis su velniu ir jo pavaldiniais, demonai tarnaus jiems iki gyvenimo pabaigos. Burtininkai po mirties turėjo tapti demonų vergais, vadinasi magijos pasaulis nenutrūkstamai gyvuos, o drauge suja klestės ir juodoji magija. Sudarydamas sutartį su velniu, magas turėjo pasirašyti dokumentą savo paties krauju, todėl buvo sakoma: "Kieno valdžioje siela, to valdžioje ir jos savininko kraujas".
Tokios magijos praktikuotojai negalėjo naudotis palankiais gamtos magijos ženklais ar simboliais, nes jie tik atneštų nesėkmę. Taigi jų simboliai buvo iškraipomi ir išreikšdavo priešingą galią. Vienas pavyzdžių - svastika. Iš tiesų šis žodis kilęs iš Sanskrito kalbos ir reiškia "sėkmės nešėją". Daugelyje šalių amžių amžiais tai buvo laimės ir sėkmės simbolis. Dabar jis įkūnija visas piktąsias pasaulio dvasias. Po to kai "kairiarankė" svastika buvo panaudota vietoj "dešiniarankės", ji tapo skiriamuoju nacių ženklu. Penkiakampė žvaigždė buvo naudojama ir baltojoje ir juodojoje magijoje, bet vėliau pakito jos forma, išsiskyrė ir reikšmės. Pakitusi žvaigždė dar buvo vadinama "skeltos kanopos ženklu".
Molio, vaško ir medžio lėlės buvo naudojamos ritualuose, skirtuose priešui pakenkti. Lėlės būdavo daužomos, prismeigiamos smeigtukais ar vinimis, deginamos, draskomos ar užkasamos į žemę - tai simbolizavo pasirinktos aukos mirtį. Raitais atvaizdai buvo padaromi iš riebalų ir grūdų mišinio ir sudeginami toje vietoje, kur auka dažnai lankydavosi; taip buvo stengiamasi sugauti žmogaus sielą. Kai kurių lėlių šonai buvo skirtingų spalvų: viena buvo skirta piktiesiems burtams, kita — geriesiems. Kišant žmogaus atvaizdą į žemę ir persmeigiant jį smaila lazda buvo tikima, kad skausmas ir skriauda tokiu būdu perduodama žmogui. Senųjų laikų demonizmas buvo naudojamas egoistiškiems tikslams pasiekti ir įgyti galios bet kokiomis įmanomomis priemonėmis. Visiškai nebuvo atsižvelgiama į tai, kokią žalą tai gali atnešti žmogui. Tokia magija yra labai pavojinga ir neturėtų būti toleruojama.