Hipnozė? Kas tai?

Hipnozė [gr. hypnos - miegas] - psichinių poveikių sukeliama panaši į miegą būsena. Hipnotizuotojas per įtaigą ir kitais budais (pvz. rodydamas spindintį daiktą, duodamas klausyti monotoniškų laikrodžio ar metronomo garsų, šildydamas kūno paviršių elektrine šildykle) hipnotizuojamojo psichiką atskiria nuo išorinio pasaulio, prislopina ir užvaldo. Galima paveikti ir grupę žmonių. Hipnozė gali trumpam mobilizuoti didžiules fizines arba psichines jėgas. Įvairios teorijos ją lygina su sveiku miegu, vaidyba, grįžimu į vaikystę arba gyvulių pasaulį.
Skiriamos 3 pagrindinės hipnozės stadijos: somnolencija arba mieguistmas, katalepsija arba raumenų stingulys ir atmintyje neišliekantis somnibulizmas arba automatiški sudėtingi veiksmai. Pirmąją stadiją gali pasiekti 80-90 % žmonių, antrąją – 50%, trečiąją - 10-15% žmonių.
Medicininiu aspektu hipnozė yra ypatinga būsena. Ji padeda psichiškai atsiriboti nuo žalingos aplinkos; sumažina jautrumą emocionalumą, impulsyvumą, kritiškumą, prislopina atmintį. Hipnozė psichiškai atpalaiduoja: sumažina aktyvumą, susilpnina atsakingumo jausmą. Hipnozė iš dalies gražina prarastą dvasinę pusiausvyrą, sukuria vidinę harmoniją, o prarastus ryšius su aplinkiniais pakeičia tvirtu ryšiu su hipnotizuojančiuoju. Fiziologiniu aspektu hipnozė kaip ir miegas skatina organizmo atsinaujinimą, be to hipnozinis miegas apima bet kokiomis sąlygomis, o natūralus tik tam tikromis. Hipnozė pagrindžia gydymo metodą - hipnoterapiją.Daugeliui žmonių hipnozę galima sukelti ir hipnotizuotojui tiesiogiai nedalyvaujant, pavyzdžiui, rodant kino filmą, klausant magnetofoninio įrašo su tam tikru tekstu ir net specialiais šviesos bei garso efektais. Tačiau toli gražu ne visas hipnozės formas paaiškina visuotinai pripažinta teorija. Pavyzdžiui, yra žinoma kad žmogui hipnozę galima sukelti per pakaušį kai pacientas neveikiamas įprastais dirgikliais. Dar sunkiau paaiškinti hipnozę per atstumą ir kai užhipnotizuotas žmogus prisimena seniai užmirštus dalykus, arba net gauna kažkokią papildomą informaciją iš šalies. Jokių abejonių nekelia Pavlovo teorijos tezė, kad dirgikliai slopina paskiras galvos smegenų sritis ir dėl to pacientui sukeliama hipnozė. Pavlovas manė, kad dirgikliai yra tam tikri nervų sistemą veikiantys signalai, patenkantys per jutimo organus. Neatmetama, kad tokius signalus galėtų sukelti ir pats pacientas (autohipnoze). Pasak šios koncepcijos, galimo hipnozės poveikio sritį nulemia signalo - dirgiklio priėmimo ir perdavimo zona. Kadangi egzistuoja informacijos tvarkymo struktūros ir jos yra daugiamatės prigimties, tai hipnotizuotojas gali bet kokiu atstumu perduoti pacientui signalus – dirgiklius, aplenkdamas jo jutimo organus, t.y. tiesiogiai veikdamas nervų sistemą.